transporto teisė

Ekspedijavimo sutarties atsiradimas

27-10-2015 Parašė: Solvus

Ekspedijavimo sutarties pradininke yra laikoma jūrinė prekyba. Senovėje prekyba ir laivininkystė buvo neatskiriamos viena nuo kitos. Viduramžiais pirkliai patys lydėdavo savo prekes, esančias ant laivo denio. Kartu su laivo šeimininku jie rūpinosi, kad išvykimo uoste prekės būtų pakrautos, o atvykimo uoste sėkmingai iškrautos. Dažniausiai prekės buvo gabenamos į tuos uostamiesčius, kur buvo specialios turgavietės ir kur intensyviai vykdavo prekyba. Tuo metu pardavėjas, laivo šeimininkas ir pirkėjas bendravo akis į akį, be jokių tarpininkų.
XVII – XVIII amžiuose vyksta prekybos ir laivininkystės atsiskyrimas. Prekyvietės vis didėja ir tolsta nuo prekių pagaminimo vietos. Prekybininkų veiklos teritorijų plėtimasis ir vietinės valdžios reikalavimai dėl prekių pakrovimo, iškrovimo bei laikymo uostamiesčiuose atėmė iš jų galimybę kaip anksčiau viską daryti ir kontroliuoti patiems. Sunkumų buvo išvengta pasitelkiant į pagalbą vietinius prekeivius (verslininkus). Jie nebuvo laikomi nei pirkimo-pardavimo sutarties, nei vežimo sutarties šalimis. Jie buvo vadinami „atstovais“. Jų paslaugos atsirado kaip atsakas į didėjančius prekybos apimčių poreikius.
Egzistuojant ir konkuruojant dviem komercinės veiklos tipams: transportui ir prekybai iškilo reikmė atsirasti naujoms specifinio pobūdžio paslaugoms. Atstovai užsiimdavo ne tik krovinio apžiūra kraunant jį į laivą bei iškraunant iš jo, bet ir tam tikra juridine veikla, kurios esmė slypėjo sutarties su vežėju sudaryme. Atstovai privalėjo turėti suvokimą dėl mokesčių mokėjimo, įvežimo ir išvežimo taisyklių ir t.t.
Iki XIX a. Daugiausia vežimas vyko laivininkystės pagalba, todėl savo paslaugas atstovai teikdavo savo šalies teritorijoje, kur buvo uostas. Dažniausiai į atstovų paslaugas įeidavo: prekių poėmis ir saugojimas, tinkamo vežėjo parinkimas ir prekių persiuntimas kartu su juo. Paslaugų spektras nebuvo labai platus.
Labai geru pavyzdžiu galėtų būti 1861 metų Vokietijos prekybos kodeksas, kurio 379 str. yra teigiama: „Ekspeditoriumi yra laikomas tas, kas norėdamas pasipelnyti, savo vardu, bet kito asmens sąskaita, perima krovinį iš vežėjo“. Iki XIX a. vidurio vyravo koncepcija, kuri skyrė transportavimo, sandėliavimo ir ekspedijavimo veiklos sferas. Kiekviena transporto rūšis buvo nepriklausoma viena nuo kitos. Jeigu prekės iš išeities punkto buvo gabenamos į galutinį tašką skirtingomis transporto rūšimis, tai tokiu atveju kiekviena kelio atkarpa buvo laikoma savarankišku prekės vežimo etapu. Šį etapą reglamentavo atskiri teisiniai režimai. Taigi tai buvo labai nepatogu, kadangi pastoviai reikėdavo pasirašyti naujai sutartis su kiekvienu iš vežėjų atskirai. Prekių perdavimas iš vienos rūšies transporto į kitos rūšies reikalavo naudotis ekspeditorių paslaugomis arba turėti savo pavaldinius ir nuomotis sandėlius pereinamuosiuose punktuose. Turinti interesą šalis pirkimo-pardavimo sutartyje galėjo disponuoti prekėmis nuo to momento, kai gaudavo iš savo ekspeditoriaus pervežimo dokumentą, išduotą paskutinio vežėjo eiliškumo tvarka.

ekspedijavimo sutarties

Statybos rangos sutartimi nustatytos kain... FIATA taisyklės

Pabrėžiame, kad ši informacija nėra ir negali būti laikomi teisine konsultacija ar išvada, ja negalima remtis santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Teisinė konsultacija ar išvada gali būti pateikiama tik išsamiai išanalizavus visas konkrečios situacijos faktines bei teisines aplinkybes. Dėl individualios teisinės konsultacijos galite kreiptis info@solvus.lt